BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Gyventi – būti gyvu žmogumi

Parašė auginusave | 2012-01-14 16:26

Skaityti toliau »

Rodyk draugams

Apie laiką ir gyvenimo prasmę

Parašė auginusave | 2011-10-17 14:02

Perskaičiusi straipsnį apie laiką susimąsčiau ir apie gyvenimo prasmę. Juk būtent laikas apibrėžia mūsų buvimą čia – yra pradžia, yra ir pabaiga. Tik galvodamas, jog tavo nuosavas gyvenimas turi pabaigą susimąstai apie laiką ir jo panaudojimą. Bet ar dažnai apie tai susimąstom?

Ypatingą laiko skubėjimą jaučiau dar tuomet, kai gyvenau Vilniuje. Mintys, rodos, sukosi žaibo greičiu, jausmai audringai ir nepastoviai kaitaliojosi, o apie veiksmus ir elgesį nebuvo kada pagalvoti, nes reikėjo skubėti, nebuvo laiko. Net išėjus pasivaikščioti būdavo sunku save pristabdyti, sulėtėti – juk aplink tave greit važiuoja mašinos, visi kažkur skuba, lekia, jei tu eini per lėtai, ragina ir tave skubintis. Aplinka daro mums didžiulę įtaką, reikia būti labai sąmoningiems apie tai, norėdami tą jos galią sumažinti ir nepapulti į jos gniaužtus.

Kai skubi gyventi, tavo darbotvarkė netelpa į vieną lapą, viskas suplanuota, darbų daug, visur skubi, leki ir vis nespėji. Jautiesi daug darantis, tačiau vis vien per mažai, kad galėtum sustoti ir stabtelėti, juk reikia dar tiek daug gero padaryti. Tiesa, tokį patį skubėjimą jaučia ir tie, kurių darbotvarkė tuščia ir ypatingų darbų neturi, bet vis tiek jiems atrodo, kad daro daug ir nieko nespėja. Ir taip leki leki… kol galiausiai pasijunti išsekęs, bejėgis, ir visiškai pasimetęs savyje. Tuomet nori nenori esi priverstas sustoti ir susimąstyti (neretai ir kūnas priverčia: priklausomai nuo tavo ryšio su juo, susargdina tave lengvesne ar sunkesne liga) – kas esi, ko nori ir dėl ko verta gyventi.

Mane vis stebina ir vis negaliu atsigrožėti – koks tobulai sukurtas yra žmogaus organizmas. Dievas kurdamas mus, žmones, nepadarė jokių klaidų. Jei protu nesupranti, kad elgiesi netinkamai, pradedi tai jausti širdimi, jei ignoruoji ir tai, kūnas galiausiai tau vis tiek tai pasako. Skaudu matyti, kai matai be jėgų lovoje gulintį artimą žmogų ir vis dar nenurimstantį, kalbantį tik apie tai, ką jam dar reikia nudirbti. O jeigu jis ir esi tu? Paprastai pakilęs iš poilsio patalo po kurio laiko toks žmogus vėl atsigula atgal – nesuprato. Negali žmogus eiti prieš save, su savim nuolat kovoti ir daryti ne tai, ko tau iš tikrųjų reikia. Taip jau yra, kad dažniausiai vieno karto mums per maža, tam, kad susiprastume ir pradėtume keistis, prireikia antro, trečio, arba labai skausmingo karto. Ne šiaip sau sakoma, kad tik pasiekęs dugną pradedi kilti aukštyn. Galbūt dugne atrandi apleistus dalykus, kurių nenorėjai matyti, pripažinti sau? Kaip ten bebūtų, žmogui reikia nuo kažko atsispirti, tik gaila, kad tas pagrindas kartais esti labai skaudus ir turintis skaudžias pasekmes.

Sulėtinus tempą ištįsta ir laikas, o gyvenimas tampa džiugesnis, įdomesnis, ir prasmingesnis. Iš pradžių atsiradus daug laiko nežinai, ką su juo daryti, todėl kyla pagunda vėl grįžti prie seno. Jeigu atsispiri tam ir sustabdai save, galiausiai pradedi kalbėtis su pačiu savimi. Pradedi klausti – ką dabar daryti? Ko aš noriu? Ką aš sugebu? Kas man įdomu? Kas naudinga?.. Atrandi visa tai, ko ieškai. Ir kartais atrandi tokių lobių, apie kuriuos niekada net nebūtum pagalvojęs, nedrįsęs net pasvajoti. Taip vieni pakeičia darbą ar imasi naujos papildomos veiklos, kiti – pakeičia gyvenamą vietą, dar kiti palieka netinkantį partnerį arba iš naujo atranda meilę su ilgaamžiu sutuoktiniu – arba daro viską iš karto; taip ir užkietėję alkoholikai meta gerti… Taip ir aš išvažiavau iš didmiesčio, pakeičiau darbą, nutraukiau santykius ir pradėjau mokytis gyventi iš naujo, neskubėdama. Svarbiausia, kad nesigailiu ir dėl to džiaugiuosi, nes žinau, jog verta, nes žinau, dėl ko visa tai darau.

Sunku pasidaro ir didžiausios problemos užpuola tuomet, kai pamirštam ne kitą, bet save patį, kai nežinom ar atsisakom savo norų, neleidžiam sau jausti, nesuprantam savo elgesio priežasčių. Ir gyvenimas sudėtingas atrodo tik tuomet, kai nežinai jo pagrindų ir dėsnių, kai nežinai, kas esi ir ko tau reikia. Kai atsigręži į Dievą, į save, ir nebijai išbandymų, naujų dalykų, gyvenimas tampa paprastas, bet įdomus ir prasmingas. Tada ir skubėti nereikia, ir svarbiems dalykams visada atsiranda laiko. Juk laikas niekada nesugrįš.

Rodyk draugams

Atvirai ir padrikai apie kūrybišką problemų sprendimą

Parašė auginusave | 2011-07-14 11:07

Kūrybiškumas išties be galo įdomus dalykas. Ir nemažiau paslaptingas, mistiškas, kartais net antgamtiškas. Įdomiausia tai, kad sunku atsekti tą algoritmą dėl ko jis kilo, tad padariau išvadą – geriausia to nedaryti, tiesiog atsiduoti tam jausmui, įsilieti į tą būseną.

Kūrybiškumo didžiausia nauda tame, kad jis geriausiai padeda išspręsti sunkiausias problemas nepraliejant nė lašo kraujo ir nesusitepant rankų. Beskaitant apie kūrybiškumą kilo mintis – pamėginti pasitelkiant jį išspręsti problemą. Iš pradžių nežinojau, nei kokią, nei kaip, bet visai netikėtai pilant vandenį į arbatinuką – eureka, atradau atsakymus!

Prisipažinsiu, turiu problemą – labai bijau kritikos, bet kokio vertinimo, nesėkmės. Dėl to dažniausiai visos mano idėjos ir mintys nugula į patį giliausią galvos užkaborį, kartais iš tos inercijos prasiskverbia iki pagalvės ir nusėda ten (tais atvejais pasiseka – galvoje palengvėja, dingsta skausmas). Maniau, kad esu nekūrybiška, jeigu negaliu pasigirti išrastu garlaiviu, parašytu bestseleriu ar kitu visuotinai pripažintu kūriniu. Baisiausia, kai viduje esančią mintį esi pakviečiamas išsakyti garsiai visiems girdint. Pirmosios sekundės, kai visi į tave sužiūra ir įtempę ausis laukia, kad pasakytum ką nors kvailo, būna ekstremaliausios, nors padėjus tašką po kalbos ir nutilus, pajuntu dar grėsmingesnį puolimą. Kartais apskritai atrodo, jog nesugebu nieko padaryti teisingai, o ypač iki galo. Bet velniai nematė – sukilęs visagalybės jausmas, pasodinęs mane prie balto lapo, šiuo metu nepaiso net ir pačių griežčiausių vidinių kritikų.

Rimtai rašyti dienoraštį ir kitokius „minčių išsiliejimus“, apmąstymus pradėjau prieš septynerius metus. Tuomet parašiau ir pirmuosius pirmosios savo knygos puslapius… (jie kažkur giliai paslėpti)… Iki šiol išdrįsau paviešinti tik vieną neanonimišką rašliavą populiariausiame socialiniame tinkle. Lengva nebuvo, tikrai. Pirštai labiausiai apsunko, suakmenėjo ir tapo beveik nevaldomi būtent tuomet, kai reikėjo paspausti vieną vienintelį mygtuką „skelbti“, nors iki tol jie mikliai nardė po klaviatūros iškilumus ir įdaubas. Bet aš tai padariau! Daugumai tikriausiai tai pasirodys juokinga, tačiau man tai buvo kažkas įstabaus ir stebuklingo, verto dviejų savaičių džiaugsmo nemigos.

Po visų minčių klaidžiojimų atradimas būtų toks – kritikos, vertinimo, nesėkmės baimes puikiai nuginkluoja „facebook‘o terapija“, paremta visiems gerai žinomu principu „akis į akį“. Metodo panaudojimo prognozės: problemos išsprendimo laipsnis tiesiogiai proporcingas viešų publikacijų skaičiui ir visiškai nepriklauso nuo „patinka“ paspaudimų skaičiaus. Įdomu, ar visi facebook‘o atviruoliai (mus visus informuojantys, kada geria kavą, valgo pietus ar išvis nieko nevalgo, nes laikosi dietos…ir t.t.) „facebook‘o terapiją“ atrado anksčiau už mane?

Bijanti kritikos ir vertinimo autorė

Rodyk draugams

Apie tai, kaip svarbu suprasti save

Parašė auginusave | 2011-07-13 15:36

Kai baigi psichologijos studijas, kitų žvilgsniai į tave pasikeičia. Pradedama manyti, kad tu tampi „sielos burtininku“ – neturinčiu jokių bėdų, kiekvieną dieną besidžiaugiančiu ir besielgiančiu teisingai, ir dar kitų mintis skaitančiu kiaurai, kaip tas burtininkas pereinantis kiaurai sieną. Nors dalis tiesos tame yra – suprasdamas žmonių mąstyseną, gali prognozuoti elgesį, tačiau tik tiek, nes prognozė ir tikras veiksmas juk nėra tapatu. Gebėjimas pamatyti kito sielos žaizdas ir suteikti reikiamą pagalbą dar nereiškia, kad tą patį gali padaryti su savimi. Visgi padėti sau turi daugiau galimybių, nes daugiau giliniesi į save, į kitus, labiau nei kiti supranti, kiek daug žmogui reiškia išsikalbėjimas ir dėl to supranti profesionalios pagalbos svarbą bei žinai kiek daug stiprybės turi žmogaus siela, net jeigu ištikus nelaimei ir aptemus protui tuo be galo sunku patikėti.

Kad ir kaip bebūtų, geriausias psichologas sau esi pats, o kitas tėra pagalbininkas, padedantis tau surinkti objektyvesnės informacijos apie save, suteikiantis žinių, kurių neturi, tačiau labai reikia. O pats turi šviestis ir domėtis žmogaus pasaulio supratimu, lygiai taip, ką daro žmogaus pasauliu besidomintys specialistai. Suprasti save yra be galo svarbu tam, kad gyvenimas taptų džiugesnis, kad likimo siunčiami įvykiai taptų prasmingi ir pamokantys, kad pats suprastum savo vidinį pasaulį – jo šviesos spindesį ir tamsiųjų kambarių prasmes, o šalia tavęs esantiems būtų šilta, gera ir malonu.

Šiuo metu labai populiaru tapo lankytis įvairiausiuose mokymuose arba skaityti populiariosios psichologijos knygas. Tai labai džiugu, nes rodo, kad žmonėms rūpi jų vidinis pasaulis, norisi jį geriau suprasti, išmokti sutarti su savimi ir kitais, atskleisti visus savo gabumus. Tik čia slypi vienas pavojus – kai įvairovė tokia didelė, labai lengva pasimesti savyje ir aklai pradėti tikėti tuo, kas sakoma. Sveika abejonė ir kritika yra būtina – tą sąlygoja asmenybių skirtingumai ir žmogaus unikalumas. Tad natūraliai kyla klausimas – ką tokiu atveju daryti? Atsakymas paprastas – atsigręžkite į save, paklauskite, kodėl išsirinkote tą, o ne kitą knygą, kodėl einate arba neinate į konkretų seminarą – ko juose ieškote ir ar tai pats geriausias būdas rasti atsakymus?

Asmeniškai man knygos labai patinka, dievinu jose įrašytą išmintį, kurią po to gali pamatyti kituose, atrasti savyje ir perkelti į savo gyvenimą. Kurią knygą skaityti renkuosi įvairiai – kartais nesąmoningai knyga papuola į mano rankas ir tik po to supranti, kodėl taip įvyko, kartais sąmoningai pasirenku, norėdama joje atrasti konkrečius man kilusius klausimus. Kaip bebūtų svarbiausia perskaičius knygą savęs paklausti – ką ji tau davė, ko išmokė, ką galėsi panaudoti ir pritaikyti?

Kartais apsilankau mokymuose vien dėl to, kad mėgstu stebėti juose dalyvaujančius žmones. Kai matai, jog žmogus įdėmiai klausosi ir natūraliai aikčioja iš nuostabos, supranti, kad visa tai, kas pasakojama jam nauja – pasidžiaugi jo smalsumu, iniciatyvumu ieškant informacijos ir taip žengiant žingsnį į savo gyvenimo tobulinimą. Tačiau, kai akis užkliūva už to, kuris eina į kiekvieną seminarą net ir ta pačia tema, visiškai analogišką, ir matai, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink, ką daro kiti, tada klausiu savęs, o ko gi čia atėjo jis? Ir kaip nudžiungu radusi atsakymą. Pamėginkite, labai įdomus žaidimas ir puikus būdas pažinti kitus, ir save, žinoma.

„Mokymų kultūra“ ir stipriai išpopuliarėjęs pozityvaus mąstymo kultas man kelia dvejopus apmąstymus. Viena vertus, neigiamą mąstymą keisti į teigiamą yra labai svarbu ir būtina, tai ypatingai akcentuoja kognityvioji psichologijos kryptis. Kita vertus, kaip ir bet koks kraštutinumas, taip ir į viską žvelgti be kritikos ir neatsižvelgti į realybę, nėra visa išsprendžiantis vaistas. Suprantu, kad ta euforinė būsena, kai kurį laiką mąstai tik pozityviai, atrodo išties viliojama, tačiau ar to pakanka išrauti tam, kas sužeidė sielą taip giliai, kad privertė neigiamai mąstyti ir nebematyti šviesos? Dabar dažnai sutiksi žmogų, išmokusį bent kiek suderinti savo asmeninį ir darbinį gyvenimą, kuris kartoja ir šventai stengiasi įtikinti kitus, kad jeigu jie išmoks taip pat gerai, kaip ir jis, planuoti savo laiką ir veiklas, akimirksniu išspręs visas savo problemas (nebūtinai susijusias su laiko planavimu) ir pradės džiaugtis gyvenimu, - man tai kelia susirūpinimą. Toks žmogaus pasaulio ir jo negandų supaprastinimas ir „super įrankių“, išsprendžiančių absoliučiai visas problemas akimirksniu, platinimas turi ne tik teigiamas pasekmes. Pokyčiai vyksta, tačiau užtrunka ir pareikalauja didelio darbo su savimi.

Kreiptis į specialistus (psichologą, psichoterapeutą) išdrįsta ne kiekvienas, tam dažnai prireikia didelės drąsos, motyvacijos arba visiško nusivylimo savo paties pastangomis. Kad ir kaip bebūtų – drąsus žingsnis nelieka neapdovanotas. Artimas, jeigu ir išklauso, tai vargu ar taip iš širdies ir giliai supranta, ar užduoda tokius tikslius klausimus, kurie priverčia į įsisenėjusią problemą pažvelgti naujai, o net ir paprastas iš specialisto lūpų nuskambėjęs žodis tampa be galo prasmingu ir skatinančiu keistis, nors tai pareikalauja ir didžiulių pastangų, kurių net pats nežinojai turįs?

Pažinti save taip pat labai padeda rašymas, piešimas – apskritai bet kokia meninė, kūrybinė veikla, net ir kasdien atliekami tie patys monotonija tapę darbai. Ir vėlgi, kad tai taptų suvokiama ir sąmoninga informacija apie patį save, tereikia savęs užklausti, kodėl tai darai, ką jauti tai darydamas, ką tau tai duoda, ko moko..?

Tiek knyga, tiek mokymai, tiek pokalbiai su specialistu ar tiesiog su geru draugu, tiek ir kiti alternatyvūs būdai padeda pažinti save – atrasti tai, kas svarbu, kas suteikia prasmę, kas vyksta tavyje ir aplink tavąjį pasaulį, kurį gali keisti ir gerinti. Išmokti stebėti savo gyvenimą, kaip nuolat besikeičiantį procesą, pastebėti jame asmenybės augimo grožį yra neįkainojama vertybė. Sunkiausias darbas gyvenime – darbas su pačiu savimi, tačiau jo vaisiai patys saldžiausi. Nepatingėkite pasigaminti lazdą, paieškoti toli nukištos taburetės ar ją pasigaminti ir palypėti nusiraškyti tą saldų vaisių, kurio esate vertas. O tada atsigulti po medžiu maloniai šildant saulutei, ir valgant obuolį prisiminti ir pasidžiaugti, kaip įveikėte visas kliūtis, kad galėtumėte pasimėgauti šia nuostabia akimirka.

Rodyk draugams