Perskaičiusi straipsnį apie laiką susimąsčiau ir apie gyvenimo prasmę. Juk būtent laikas apibrėžia mūsų buvimą čia – yra pradžia, yra ir pabaiga. Tik galvodamas, jog tavo nuosavas gyvenimas turi pabaigą susimąstai apie laiką ir jo panaudojimą. Bet ar dažnai apie tai susimąstom?

Ypatingą laiko skubėjimą jaučiau dar tuomet, kai gyvenau Vilniuje. Mintys, rodos, sukosi žaibo greičiu, jausmai audringai ir nepastoviai kaitaliojosi, o apie veiksmus ir elgesį nebuvo kada pagalvoti, nes reikėjo skubėti, nebuvo laiko. Net išėjus pasivaikščioti būdavo sunku save pristabdyti, sulėtėti – juk aplink tave greit važiuoja mašinos, visi kažkur skuba, lekia, jei tu eini per lėtai, ragina ir tave skubintis. Aplinka daro mums didžiulę įtaką, reikia būti labai sąmoningiems apie tai, norėdami tą jos galią sumažinti ir nepapulti į jos gniaužtus.

Kai skubi gyventi, tavo darbotvarkė netelpa į vieną lapą, viskas suplanuota, darbų daug, visur skubi, leki ir vis nespėji. Jautiesi daug darantis, tačiau vis vien per mažai, kad galėtum sustoti ir stabtelėti, juk reikia dar tiek daug gero padaryti. Tiesa, tokį patį skubėjimą jaučia ir tie, kurių darbotvarkė tuščia ir ypatingų darbų neturi, bet vis tiek jiems atrodo, kad daro daug ir nieko nespėja. Ir taip leki leki… kol galiausiai pasijunti išsekęs, bejėgis, ir visiškai pasimetęs savyje. Tuomet nori nenori esi priverstas sustoti ir susimąstyti (neretai ir kūnas priverčia: priklausomai nuo tavo ryšio su juo, susargdina tave lengvesne ar sunkesne liga) – kas esi, ko nori ir dėl ko verta gyventi.

Mane vis stebina ir vis negaliu atsigrožėti – koks tobulai sukurtas yra žmogaus organizmas. Dievas kurdamas mus, žmones, nepadarė jokių klaidų. Jei protu nesupranti, kad elgiesi netinkamai, pradedi tai jausti širdimi, jei ignoruoji ir tai, kūnas galiausiai tau vis tiek tai pasako. Skaudu matyti, kai matai be jėgų lovoje gulintį artimą žmogų ir vis dar nenurimstantį, kalbantį tik apie tai, ką jam dar reikia nudirbti. O jeigu jis ir esi tu? Paprastai pakilęs iš poilsio patalo po kurio laiko toks žmogus vėl atsigula atgal – nesuprato. Negali žmogus eiti prieš save, su savim nuolat kovoti ir daryti ne tai, ko tau iš tikrųjų reikia. Taip jau yra, kad dažniausiai vieno karto mums per maža, tam, kad susiprastume ir pradėtume keistis, prireikia antro, trečio, arba labai skausmingo karto. Ne šiaip sau sakoma, kad tik pasiekęs dugną pradedi kilti aukštyn. Galbūt dugne atrandi apleistus dalykus, kurių nenorėjai matyti, pripažinti sau? Kaip ten bebūtų, žmogui reikia nuo kažko atsispirti, tik gaila, kad tas pagrindas kartais esti labai skaudus ir turintis skaudžias pasekmes.

Sulėtinus tempą ištįsta ir laikas, o gyvenimas tampa džiugesnis, įdomesnis, ir prasmingesnis. Iš pradžių atsiradus daug laiko nežinai, ką su juo daryti, todėl kyla pagunda vėl grįžti prie seno. Jeigu atsispiri tam ir sustabdai save, galiausiai pradedi kalbėtis su pačiu savimi. Pradedi klausti – ką dabar daryti? Ko aš noriu? Ką aš sugebu? Kas man įdomu? Kas naudinga?.. Atrandi visa tai, ko ieškai. Ir kartais atrandi tokių lobių, apie kuriuos niekada net nebūtum pagalvojęs, nedrįsęs net pasvajoti. Taip vieni pakeičia darbą ar imasi naujos papildomos veiklos, kiti – pakeičia gyvenamą vietą, dar kiti palieka netinkantį partnerį arba iš naujo atranda meilę su ilgaamžiu sutuoktiniu – arba daro viską iš karto; taip ir užkietėję alkoholikai meta gerti… Taip ir aš išvažiavau iš didmiesčio, pakeičiau darbą, nutraukiau santykius ir pradėjau mokytis gyventi iš naujo, neskubėdama. Svarbiausia, kad nesigailiu ir dėl to džiaugiuosi, nes žinau, jog verta, nes žinau, dėl ko visa tai darau.

Sunku pasidaro ir didžiausios problemos užpuola tuomet, kai pamirštam ne kitą, bet save patį, kai nežinom ar atsisakom savo norų, neleidžiam sau jausti, nesuprantam savo elgesio priežasčių. Ir gyvenimas sudėtingas atrodo tik tuomet, kai nežinai jo pagrindų ir dėsnių, kai nežinai, kas esi ir ko tau reikia. Kai atsigręži į Dievą, į save, ir nebijai išbandymų, naujų dalykų, gyvenimas tampa paprastas, bet įdomus ir prasmingas. Tada ir skubėti nereikia, ir svarbiems dalykams visada atsiranda laiko. Juk laikas niekada nesugrįš.

Patiko (0)

Rodyk draugams