Kūrybiškumas išties be galo įdomus dalykas. Ir nemažiau paslaptingas, mistiškas, kartais net antgamtiškas. Įdomiausia tai, kad sunku atsekti tą algoritmą dėl ko jis kilo, tad padariau išvadą – geriausia to nedaryti, tiesiog atsiduoti tam jausmui, įsilieti į tą būseną.

Kūrybiškumo didžiausia nauda tame, kad jis geriausiai padeda išspręsti sunkiausias problemas nepraliejant nė lašo kraujo ir nesusitepant rankų. Beskaitant apie kūrybiškumą kilo mintis – pamėginti pasitelkiant jį išspręsti problemą. Iš pradžių nežinojau, nei kokią, nei kaip, bet visai netikėtai pilant vandenį į arbatinuką – eureka, atradau atsakymus!

Prisipažinsiu, turiu problemą – labai bijau kritikos, bet kokio vertinimo, nesėkmės. Dėl to dažniausiai visos mano idėjos ir mintys nugula į patį giliausią galvos užkaborį, kartais iš tos inercijos prasiskverbia iki pagalvės ir nusėda ten (tais atvejais pasiseka – galvoje palengvėja, dingsta skausmas). Maniau, kad esu nekūrybiška, jeigu negaliu pasigirti išrastu garlaiviu, parašytu bestseleriu ar kitu visuotinai pripažintu kūriniu. Baisiausia, kai viduje esančią mintį esi pakviečiamas išsakyti garsiai visiems girdint. Pirmosios sekundės, kai visi į tave sužiūra ir įtempę ausis laukia, kad pasakytum ką nors kvailo, būna ekstremaliausios, nors padėjus tašką po kalbos ir nutilus, pajuntu dar grėsmingesnį puolimą. Kartais apskritai atrodo, jog nesugebu nieko padaryti teisingai, o ypač iki galo. Bet velniai nematė – sukilęs visagalybės jausmas, pasodinęs mane prie balto lapo, šiuo metu nepaiso net ir pačių griežčiausių vidinių kritikų.

Rimtai rašyti dienoraštį ir kitokius „minčių išsiliejimus“, apmąstymus pradėjau prieš septynerius metus. Tuomet parašiau ir pirmuosius pirmosios savo knygos puslapius… (jie kažkur giliai paslėpti)… Iki šiol išdrįsau paviešinti tik vieną neanonimišką rašliavą populiariausiame socialiniame tinkle. Lengva nebuvo, tikrai. Pirštai labiausiai apsunko, suakmenėjo ir tapo beveik nevaldomi būtent tuomet, kai reikėjo paspausti vieną vienintelį mygtuką „skelbti“, nors iki tol jie mikliai nardė po klaviatūros iškilumus ir įdaubas. Bet aš tai padariau! Daugumai tikriausiai tai pasirodys juokinga, tačiau man tai buvo kažkas įstabaus ir stebuklingo, verto dviejų savaičių džiaugsmo nemigos.

Po visų minčių klaidžiojimų atradimas būtų toks – kritikos, vertinimo, nesėkmės baimes puikiai nuginkluoja „facebook‘o terapija“, paremta visiems gerai žinomu principu „akis į akį“. Metodo panaudojimo prognozės: problemos išsprendimo laipsnis tiesiogiai proporcingas viešų publikacijų skaičiui ir visiškai nepriklauso nuo „patinka“ paspaudimų skaičiaus. Įdomu, ar visi facebook‘o atviruoliai (mus visus informuojantys, kada geria kavą, valgo pietus ar išvis nieko nevalgo, nes laikosi dietos…ir t.t.) „facebook‘o terapiją“ atrado anksčiau už mane?

Bijanti kritikos ir vertinimo autorė

Patiko (0)

Rodyk draugams