Neseniai už akių užkliuvo frazė „Žmogui reikia žmogaus”, kuri ir įkvėpė ir davė kryptį apmąstymams ir šiam įrašui. Man atrodo, kad šioje mintyje slypi didieji atsakymai apie laimingą žmogaus gyvenimą. Nepaisant visų mūsų skirtybių ir neneigiant žmogaus unikalumo, visgi turime paminti savo puikybę ir pripažinti, kad turime panašumų vieni su kitais, o šiems panašumams įvardinti nerasčiau geresnio žodžio kaip žmogus ar žmogiškumas. Žmogus gyvena ir siekia laimės - kiekvienas skirtingai, kiekvienas savaip, pagal savo galimybes. Tad kas toji žmogiškoji laimė? Ko reikia žmogui, kad jaustųsi laimingas, gyvas žmogus?


Pastaruoju metu daug galvojau apie tai, koks mokytojas yra tikrai geras. Ar tas, kuris daug žino, ar tas, kuris labai nori padėti, ar tas, kuris daug daro? Šioje vietoje galvoje sukirba frazė: „norėjau kaip geriau, gavosi kaip visada”. Po ilgų svarstymų priėjau išvados, kad geras mokytojas turi turėti visų šių savybių po lygiai, ir taip, kad viena kitų neužgožtų. Kitaip tariant, geras mokytojas turi žinoti tiek, kiek reikia, norėti nepersistengdamas ir padėti, daryti tik tiek, kiek reikia - nei daugiau, nei mažiau. Juk visame kame turi būti pusiausvyra - kaip gamtoje, mūsų visatoje, taip ir žmoguje.


Ar laimė yra būti mokytoju? Nemanau. Šioje vietoje norėtųsi išsklaidyti stereotipinį mokytojo vaidmens suvokimą, kuris automatiškai gali ateiti į galvą kiekvienam. Kalbėdama apie mokytoją, kalbu ne apie mokytoją, kuris dirba mokykloje ar kitoje ugdymo įstaigoje. Kalbu apie kiekvieną iš mūsų - apie žmogų, apie žmogaus santykį su savimi ir kitais žmonėmis. Kiekviename iš mūsų slepiasi mokytojas, norintis auklėti, globoti, padėti, mylėti, rūpintis. Geras mokytojas yra geras žmogus kitam, geras mokytojas yra geras žmogus sau pačiam, nes myli ir moka džiaugtis gyvenimu. Save myli lygiai taip pat kaip ir kitą. Tenka sutikti jaunų žmonių, kurie elgiasi ir jaučiasi tokie seni - tokiems taip ir norisi pasiūlyti pabūti vaikais. Sutinku ir suaugusių, puikiai gebančių susidoroti su labai sudėtingomis situacijomis ir išlikti ramiais, logiškai mąstančiais tokioje akivaizdoje, tačiau ir juose pasigendu lengvumo, nerūpestingumo ir kartu išminties, meilės gyvenimui. O kartais, nors tai pasitaiko labai retai, deja, sutinki daug metų nugyvenusį žmogų ir pajunti iš jo sklindantį tokį gyvumą, kurio galėtų pavydėti net penkerių metų vaikas. Viena iš teorijų teigia, kad mumyse gyvena trys vaidmenys: vaikas, suaugęs ir tėvas (aš jį pavadinau mokytoju), - laimė mano supratimu pagal šią teoriją būtų visų šių trijų vaidmenų adekvatus atliepimas situacijai. Taigi vėl - pusiausvyra, prisitaikymas, darna.


Laimės suvokime ir pajautime nepakalbėti apie laiką būtų pražūtinga. Dažnai tenka sutikti žmonių, kurie su tokiu įkvėpimu pasakoja, kaip buvo gera anais laikais, gali kelias valandas su smulkiausiom detalėm tikrąja to žodžio prasme išlieti ant tavęs visa, ką tuo metu patyrė ir išgyveno. Įdomu klausytis būna pirmąkart ir kol tai per ilgai neužsitęsia, vėliau pasidaro nuobodu ir neįdomu. Lygiai taip pat neretai susitinki su tais, kurie žibančiom akim įrodinėja, kaip bus šaunu, kai ateis vasara, kai uždirbs daugiau, kai juos paaukštins, kai sukurs šeimą, kai nustos gerti, kai… (galėčiau tęsti, bet..). Tiek vienų, tiek ir kitų norisi paklausti - o kaip jautiesi ir gyveni dabar? Pusiausvyrą tarp praeities ir dabarties puikiausiai atskleidžia gyvenimo filosofija „čia ir dabar”.


Prasidėjus naujiesiems metams, atėjus didžiųjų ataskaitų suvedimo laikotarpiui, nori nenori esi priverstas susidurti akistaton su savim, savo nuveiktais darbais, padarytom klaidom, patirtais džiaugsmais ir visais kitais patyrimais. Išdidieji ir meilės sau stokojantys ne visada yra linkę savęs paklausti, ar metai buvo nugyventi prasmingai, tačiau visada moka pasiskųsti gyvenimu, valdžia, nesupratingais artimaisiais, kvailais žmonėmis ir kitom blogybėm. Dažnai tokie žmonės turi daug sveikatos problemų, skundžiasi savo sveikata, kaltina gydytojus ir kitus. Šiuo atveju kalbama apie atsakomybės už save ir savo gyvenimą neprisiėmimą. Juk kalbėdami apie kitus, kalbame apie pačius save. Kalbėdami blogai apie kitus, blogai kalbame apie save. Toks negatyvus požiūris prišaukia ligas, kurios bando per kūną mums perduoti žinią - deja, ir taip ne visi susimąsto atsigręžt į save. Nėra santykio su savimi, nėra santykio ir su kitais, ir su gyvenimu.


„Žmogui reikia žmogaus” - manau, ši frazė kalba daugiau ne apie kitą žmogų, o apie mus pačius, apie tai, kad žmogui reikia ryšio su žmogumi, ir pirmiausia, su pačiu savimi. Nėra lengva sutart su savim, kai ilgą metą savęs neklausei ir gyvenai ne pagal save, kai neklausei savęs, ar tau gera, ar patinka tai, ką darai, kai neklausei, ką mėgsti, kaip nori gyventi… Paradoksalu, tačiau labiausiai panorime gyventi tuomet, kai atsiduriame ant bedugnės krašto. Tokiems norisi pasakyti, kad sunkiausia būna pradžioje, vėliau darosi vis lengviau ir lengviau, o galiausiai tai tampa lengva ir malonu. Tiek pradedant, tiek žingsniuojant kelionėje į save, svarbiausia nuolat sau priminti ir neabejoti, kad tik atradus bendrą kalbą su savimi, atsiranda susikalbėjimas ir su kitais, ir gyvenimas pasirodo gražus, įdomus, įvairiaspalvis. Ir bendravimas tęsiasi tol, kol esame gyvi… Ir bendraujame tam, kad tokiais būtume.

Patiko (3)

Rodyk draugams