Kai baigi psichologijos studijas, kitų žvilgsniai į tave pasikeičia. Pradedama manyti, kad tu tampi „sielos burtininku“ – neturinčiu jokių bėdų, kiekvieną dieną besidžiaugiančiu ir besielgiančiu teisingai, ir dar kitų mintis skaitančiu kiaurai, kaip tas burtininkas pereinantis kiaurai sieną. Nors dalis tiesos tame yra – suprasdamas žmonių mąstyseną, gali prognozuoti elgesį, tačiau tik tiek, nes prognozė ir tikras veiksmas juk nėra tapatu. Gebėjimas pamatyti kito sielos žaizdas ir suteikti reikiamą pagalbą dar nereiškia, kad tą patį gali padaryti su savimi. Visgi padėti sau turi daugiau galimybių, nes daugiau giliniesi į save, į kitus, labiau nei kiti supranti, kiek daug žmogui reiškia išsikalbėjimas ir dėl to supranti profesionalios pagalbos svarbą bei žinai kiek daug stiprybės turi žmogaus siela, net jeigu ištikus nelaimei ir aptemus protui tuo be galo sunku patikėti.

Kad ir kaip bebūtų, geriausias psichologas sau esi pats, o kitas tėra pagalbininkas, padedantis tau surinkti objektyvesnės informacijos apie save, suteikiantis žinių, kurių neturi, tačiau labai reikia. O pats turi šviestis ir domėtis žmogaus pasaulio supratimu, lygiai taip, ką daro žmogaus pasauliu besidomintys specialistai. Suprasti save yra be galo svarbu tam, kad gyvenimas taptų džiugesnis, kad likimo siunčiami įvykiai taptų prasmingi ir pamokantys, kad pats suprastum savo vidinį pasaulį – jo šviesos spindesį ir tamsiųjų kambarių prasmes, o šalia tavęs esantiems būtų šilta, gera ir malonu.

Šiuo metu labai populiaru tapo lankytis įvairiausiuose mokymuose arba skaityti populiariosios psichologijos knygas. Tai labai džiugu, nes rodo, kad žmonėms rūpi jų vidinis pasaulis, norisi jį geriau suprasti, išmokti sutarti su savimi ir kitais, atskleisti visus savo gabumus. Tik čia slypi vienas pavojus – kai įvairovė tokia didelė, labai lengva pasimesti savyje ir aklai pradėti tikėti tuo, kas sakoma. Sveika abejonė ir kritika yra būtina – tą sąlygoja asmenybių skirtingumai ir žmogaus unikalumas. Tad natūraliai kyla klausimas – ką tokiu atveju daryti? Atsakymas paprastas – atsigręžkite į save, paklauskite, kodėl išsirinkote tą, o ne kitą knygą, kodėl einate arba neinate į konkretų seminarą – ko juose ieškote ir ar tai pats geriausias būdas rasti atsakymus?

Asmeniškai man knygos labai patinka, dievinu jose įrašytą išmintį, kurią po to gali pamatyti kituose, atrasti savyje ir perkelti į savo gyvenimą. Kurią knygą skaityti renkuosi įvairiai – kartais nesąmoningai knyga papuola į mano rankas ir tik po to supranti, kodėl taip įvyko, kartais sąmoningai pasirenku, norėdama joje atrasti konkrečius man kilusius klausimus. Kaip bebūtų svarbiausia perskaičius knygą savęs paklausti – ką ji tau davė, ko išmokė, ką galėsi panaudoti ir pritaikyti?

Kartais apsilankau mokymuose vien dėl to, kad mėgstu stebėti juose dalyvaujančius žmones. Kai matai, jog žmogus įdėmiai klausosi ir natūraliai aikčioja iš nuostabos, supranti, kad visa tai, kas pasakojama jam nauja – pasidžiaugi jo smalsumu, iniciatyvumu ieškant informacijos ir taip žengiant žingsnį į savo gyvenimo tobulinimą. Tačiau, kai akis užkliūva už to, kuris eina į kiekvieną seminarą net ir ta pačia tema, visiškai analogišką, ir matai, kad jam nerūpi, kas vyksta aplink, ką daro kiti, tada klausiu savęs, o ko gi čia atėjo jis? Ir kaip nudžiungu radusi atsakymą. Pamėginkite, labai įdomus žaidimas ir puikus būdas pažinti kitus, ir save, žinoma.

„Mokymų kultūra“ ir stipriai išpopuliarėjęs pozityvaus mąstymo kultas man kelia dvejopus apmąstymus. Viena vertus, neigiamą mąstymą keisti į teigiamą yra labai svarbu ir būtina, tai ypatingai akcentuoja kognityvioji psichologijos kryptis. Kita vertus, kaip ir bet koks kraštutinumas, taip ir į viską žvelgti be kritikos ir neatsižvelgti į realybę, nėra visa išsprendžiantis vaistas. Suprantu, kad ta euforinė būsena, kai kurį laiką mąstai tik pozityviai, atrodo išties viliojama, tačiau ar to pakanka išrauti tam, kas sužeidė sielą taip giliai, kad privertė neigiamai mąstyti ir nebematyti šviesos? Dabar dažnai sutiksi žmogų, išmokusį bent kiek suderinti savo asmeninį ir darbinį gyvenimą, kuris kartoja ir šventai stengiasi įtikinti kitus, kad jeigu jie išmoks taip pat gerai, kaip ir jis, planuoti savo laiką ir veiklas, akimirksniu išspręs visas savo problemas (nebūtinai susijusias su laiko planavimu) ir pradės džiaugtis gyvenimu, - man tai kelia susirūpinimą. Toks žmogaus pasaulio ir jo negandų supaprastinimas ir „super įrankių“, išsprendžiančių absoliučiai visas problemas akimirksniu, platinimas turi ne tik teigiamas pasekmes. Pokyčiai vyksta, tačiau užtrunka ir pareikalauja didelio darbo su savimi.

Kreiptis į specialistus (psichologą, psichoterapeutą) išdrįsta ne kiekvienas, tam dažnai prireikia didelės drąsos, motyvacijos arba visiško nusivylimo savo paties pastangomis. Kad ir kaip bebūtų – drąsus žingsnis nelieka neapdovanotas. Artimas, jeigu ir išklauso, tai vargu ar taip iš širdies ir giliai supranta, ar užduoda tokius tikslius klausimus, kurie priverčia į įsisenėjusią problemą pažvelgti naujai, o net ir paprastas iš specialisto lūpų nuskambėjęs žodis tampa be galo prasmingu ir skatinančiu keistis, nors tai pareikalauja ir didžiulių pastangų, kurių net pats nežinojai turįs?

Pažinti save taip pat labai padeda rašymas, piešimas – apskritai bet kokia meninė, kūrybinė veikla, net ir kasdien atliekami tie patys monotonija tapę darbai. Ir vėlgi, kad tai taptų suvokiama ir sąmoninga informacija apie patį save, tereikia savęs užklausti, kodėl tai darai, ką jauti tai darydamas, ką tau tai duoda, ko moko..?

Tiek knyga, tiek mokymai, tiek pokalbiai su specialistu ar tiesiog su geru draugu, tiek ir kiti alternatyvūs būdai padeda pažinti save – atrasti tai, kas svarbu, kas suteikia prasmę, kas vyksta tavyje ir aplink tavąjį pasaulį, kurį gali keisti ir gerinti. Išmokti stebėti savo gyvenimą, kaip nuolat besikeičiantį procesą, pastebėti jame asmenybės augimo grožį yra neįkainojama vertybė. Sunkiausias darbas gyvenime – darbas su pačiu savimi, tačiau jo vaisiai patys saldžiausi. Nepatingėkite pasigaminti lazdą, paieškoti toli nukištos taburetės ar ją pasigaminti ir palypėti nusiraškyti tą saldų vaisių, kurio esate vertas. O tada atsigulti po medžiu maloniai šildant saulutei, ir valgant obuolį prisiminti ir pasidžiaugti, kaip įveikėte visas kliūtis, kad galėtumėte pasimėgauti šia nuostabia akimirka.

Patiko (0)

Rodyk draugams